Kukučio paskutinioji
(žodž. Marcelijus Martinaitis, muz. LIŪDNI SLIBINAI)
Kai atėjo Kukučiui paskutinioji,
jis ėmė galvoti:
koks aš laimingas,
kad gyvas
sulaukiau savo mirties,
kad mirštu štai
be jokios prievartos –
pats iš savęs,
gyvas sulaukęs
savo dienos paskutinės.
O galėjo iš lėto marinti,
lupdami panages,
arba netyčia,
man nematant,
nušauti mane,
kad iki šiolei
nebūčiau supratęs,
jog manęs jau nėra.