Liūdna pasaka apie degtukus
(žodž. Kazys Binkis, muzika LIŪDNI SLIBINAI)
Tėtė ir mama išvyko.
Paulina namie paliko.
Šoko, lakstė, išdykavo
Ji po visą namą savo.
Staiga mato apsisukus
Ji dėžutę su degtukais.
„O, – jis sako,- tai puiku,-
Reiks pažaist su degtuku.
Uždegsiu degtuką vieną,
Taip kaip mama vakar dieną.“
Kątės šitą kai pamatė,
Ūsus visos tuoj pastatė.
Kojoms graso jos Paulinai.
„Nedaryk taip, tėtė gina;
Miau, miau, miau, miau!
Pamatysi, bus blogiau!”
Paulina kačių neklauso.
Paima degtuką sausą,
Brykšt – pabrykšt,- ir dega jau,
Ir liepsnoja vis labiau.
Paulina po namą šoka,
Elgtis su ugnim nemoka.
Katės šitą kai pamatė,
Ūsus dar labiau pastatė;
Kojom graso jos Paulinai:
„Nedaryk taip, mama gina!
Miau, miau, miau, miau!
Pamatysi, bus blogiau!”
Staiga, oi! Ka čia? Ugnis!
Oi, koks baisus reginys!
Dega rūbai ir kasa,
Dega Paulina visa.
Katės rėkia, kiek tik gali:
„Gelbėkit greičiau, broleliai!
Ei, greičiau, nes brangus laikas,
Jau liepsnoja visas vaikas.
Miau, miau, miau, miau!
Vaikas jau sudegs tuojau!“
Viskas sudegė gražiai,
Vaikas ir jo drabužiai.
Liko pelenų ktūvelė
Ir visai nauji bateliai.
O katytės pasilikę
Visą laiką verkia tykiai.
„Miau, miau, miau, miau!
Sudegė vaikelis jau!”
Ašaros joms galios plaukia,
Kaip upeliai žaliam lauke.