(Žodž. Vaidas Kublinskas, Dominykas Vaitiekūnas, muz. LIŪDNI SLIBINAI)
Išeinu į savo gatvę –
Žmogišką vienatvę
Mano siela nerimsta,
O balsas vis kimsta
Ir staiga, kas gi čia, aš beveik apakau –
Ką aš čia matau, ką aš čia matau, jou!
Kažką neįtikėtino aš pamačiau
Ar galima prie rojaus atsidurti arčiau
Jų net ne viena, net ne pora
Užpidė visą orą, užpildė visą orą
Kvapais, ženklais
Šypsenų ratilais
Kamuoliais, gracija
Aukso inchrustacijom
Tų moterų tiek daug, kad aš neapsisprendžiu
Aš neapsisprendžiu kuri iš jų bus mano
Arba ta arba ta arba ta – arba šita
Arba ta arba ta, arba kita mergina,
Nežinau, nebegaliu, nebenoriu –
Tai mane kankina,
Mano sielą neramina
Bam!
Bet nieko tokio, gyvenimas bėga
Aš pirštų galiukais liečiu tavo sielos sniegą
Ir mano abejonės ištirpsta delne
Šis tekstas nesusijęs – grožis mano balse
Įkvepiu aš oro
Prikaupiu daug noro
Spiriu sau į pasturgalį
Ir noras mane nugali
Aš apsisprendžiu, taip taip – apsisprendžiu
Noriu tos pasislėpusios tarp nedrių
Ir aš nieko nebelaukiu
Savo žavesį ištraukiu
Žaibiškai priėjęs
Ją jau būčiau pakerėjęs
Ir staiga, kas gi čia, aš beveik apakau
Ką aš čia matau, ką aš čia matau, jou!
Ji ne viena-a
Bičas šalia-a
Bicepsu man moja
Ir grasina koja
Dėjau bėgti kur matau
Ou eik sau, šitas bičas neatleis
Į mane kažką paleis
Į mane, į mane kažką paleis
Į mane, į mane ką jis paleis
Aunasi jis batą, gal jam niežti padą
Ką gi jis paleis, ką paleis, jou!
Ar batą ar batą ar botą
Ar batą ar batą ar kroksą panešiotą
Nežinau, nebegaliu, nebenoriu –
Tai mane kankina
Mano sielą neramina
Bam!