Arbata

(Žodž. Vaidas Kublinskas, Dominykas Vaitiekūnas, muz. LIŪDNI SLIBINAI)

 

Išeinu į savo gatvę –

Žmogišką vienatvę

Mano siela nerimsta,

O balsas vis kimsta

Ir staiga, kas gi čia, aš beveik apakau –

Ką aš čia matau, ką aš čia matau, jou!

 

Kažką neįtikėtino aš pamačiau

Ar galima prie rojaus atsidurti arčiau

Jų net ne viena, net ne pora

Užpidė visą orą, užpildė visą orą

 

Kvapais, ženklais

Šypsenų ratilais

Kamuoliais, gracija

Aukso inchrustacijom

Tų moterų tiek daug, kad aš neapsisprendžiu

Aš neapsisprendžiu kuri iš jų bus mano

 

Arba ta arba ta arba ta – arba šita

Arba ta arba ta, arba kita mergina,

Nežinau, nebegaliu, nebenoriu –

Tai mane kankina,

Mano sielą neramina

Bam!

 

Bet nieko tokio, gyvenimas bėga

Aš pirštų galiukais liečiu tavo sielos sniegą

Ir mano abejonės ištirpsta delne

Šis tekstas nesusijęs – grožis mano balse

 

Įkvepiu aš oro

Prikaupiu daug noro

Spiriu sau į pasturgalį

Ir noras mane nugali

Aš apsisprendžiu, taip taip  – apsisprendžiu

Noriu tos pasislėpusios tarp nedrių

 

Ir aš nieko nebelaukiu

Savo žavesį ištraukiu

Žaibiškai priėjęs

Ją jau būčiau pakerėjęs

Ir staiga, kas gi čia, aš beveik apakau

Ką aš čia matau, ką aš čia matau, jou!

 

Ji ne viena-a

Bičas šalia-a

Bicepsu man moja

Ir grasina koja

Dėjau bėgti kur matau

Ou eik sau, šitas bičas neatleis

Į mane kažką paleis

 

Į mane, į mane kažką paleis

Į mane, į mane ką jis paleis

Aunasi jis batą, gal jam niežti padą

Ką gi jis paleis, ką paleis, jou!

 

Ar batą ar batą ar botą

Ar batą ar batą ar kroksą panešiotą

Nežinau, nebegaliu, nebenoriu –

Tai mane kankina

Mano sielą neramina

Bam!